Gaja Šavelė – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja, nevyriausybinių organizacijų sektoriaus ekspertė ir projekto LT Big Brother mentorė. Jos karjeros kelias nuo pat pirmųjų studijų metų buvo pilnas įvairių iššūkių, atradimų ir, svarbiausia, svajonių. Jūsų dėmesiui – įkvepiantis Didžiosios Sesės Gajos Šavelės interviu.
Jūsų gyvenimas pilnas įvairios veiklos, papasakokite apie ją plačiau.
Šiuo metu mano pagrindinė veikla yra darbas Prezidentūroje. Esu Prezidentės patarėja Vidaus politikos grupėje, atsakinga už nevyriausybines organizacijas, jaunimo politiką, bendruomenių ryšius, žmogaus teises, pasaulio lietuvius. Taip pat esu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) doktorantė. Studijuoti pasirinkau norėdama pagilinti savo žinias tarptautinių santykių srityje, mane ypatingai domina Šiaurės šalys – jų vidaus ir užsienio politika, vaidmuo ir formuojama politika Europos Sąjungoje. Dar mane vedė slaptas tikslas dalintis savo žiniomis su studentais. Man labai įdomu ne tik dalintis, bet ir išgirsti kitų studentų pozicijas, jų nuomones. Šios veiklos imtis mane skatino ir įsitikinimas, kad mokytis reikia visą gyvenimą. Tai galima daryti įvairiais būdais – per mokslą, per dominančią veiklą, hobi, ar kažkaip kitaip, kas padeda tobulėti. Be jau minėtų veiklų esu ir mentorystės projekto LT Big Brother savanorė, projekte dalyvauju jau trečius metus.
Jūsų studijuotų dalykų sąrašas, rodos, gan ilgas. Papasakokite apie savo studijas.
Pirmiausiai įstojau į mediciną, tačiau pasimokiusi porą metų, supratau, kad tai ne man. Paraleliai studijoms aktyviai dalyvavau jaunimo nevyriausybinių organizacijų veikloje, daug keliavau, galbūt įgyta kitokia patirtis bei žinios padarė įtaką mano pasirinkimui radikaliai keisti studijų kryptį. Nebuvo lengva, tačiau pusė metų pasiruošimo ir aš jau buvau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto informologijos studentė. Apsigynusi bakalaurą, įstojau į tarptautinės komunikacijos magistro studijas. Vėliau norėjau tęsti mokslus ir ėmiau siekti antro magistro diplomo, tai buvo karo ir taikos studijos TSPMI. Savo pasirinktą studijų kelią tęsiu ir toliau studijuodama doktorantūroje. Mano mokymosi kelias ilgas, bet jis visada siejosi su mano darbu. Tai man labai įdomu, nes galiu praktiškai pritaikyti tam tikrus teorinius dalykus.
Nevyriausybinių organizacijų sektoriuje dirbote ilgą laiką, matote esamą situaciją ir perspektyvas. Kokia, jūsų nuomone, nevyriausybinių organizacijų reikšmė valstybiniu lygmeniu? Ką tai duoda šaliai ir kiekvienam iš mūsų?
Aš manyčiau, kad tai yra labai svarbi valstybės demokratijos išraiška. Tai turbūt viena iš kertinių sijų, vienas iš pamatų, ant kurių stovi valstybė, pilietiškumo svarbus pagrindas. Nes čia atsiskleidžia kiekvieno žmogaus gebėjimai, galima išbandyti įvairias savirealizacijos galimybes. Man patinka siekti rezultato iki pabaigos, o veikla nevyriausybinėse organizacijose tam sudarė puikias galimybes. Taip pat tai yra nenuobodu ir susiduriama su daug iššūkių, nes veikla yra skirtinga ir žmonės nuolat keičiasi. Gali įgyvendinti daug skirtingų projektų: nuo gamtos išsaugojimo iki konkrečių įstatyminių projektų pasiūlymų pateikimo. Nevyriausybinėje organizacijoje kiekvienas gali realizuoti save taip, kaip nori. Tai ką aš išmokau per visą tą laiką, aš kuo puikiausiai naudoju savo darbe valstybiniame sektoriuje jau virš dešimt metų. Tai didžiulis bagažas, kurio kitokiais būdais, manau, nesukauptum.
Ar savo karjeros kelyje nuolat turėjote konkretų tikslą ar viskas dėliojosi labiau improvizuotai?
Improvizuotai, bet tik iš dalies. Tikslą visada turiu ir jo siekiu. Man visada buvo labai svarbu bendrauti su žmonėmis, kurti bendradarbiavimo tinklą. Būtent per jį atsirado žmonės, kurie žino mano stipriąsias savybes, kaip aš dirbu. Tokiu būdu pradėjau darbą ir Prezidentės komandoje.
Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ar keistumėte ką nors savo karjeros kelyje?
Taip, pakeisčiau, bet turbūt tik minimaliai kelis dalykus. Tai, kad ne iš pirmo karto „pataikiau“ į tas studijas, kurias norėjau, leido man aktyviau dalyvauti nevyriausybinėje veikloje, padėjo susidėlioti, ko iš tiesų noriu. Kai kurių dalykų tikriausiai niekada nekeisčiau – nevyriausybinė veikla, savanorystė, tai vienos iš tokių didžiausių paskatų ir varomųjų jėgų. Tai yra veikla, kuri skatina dalintis savo žiniomis ir įgūdžiais. Tai yra abipusis procesas – visuomet gauni grįžtamąjį ryšį iš žmogaus, su kuriuo dirbi. Visada gali siekti daugiau ir tobulėti.
Ar galima pasiekti savo tikslų per daug dėmesio nekreipiant į tai, ką veiki laisvu nuo studijų metu?
Aš manau, kad galima. Čia priklauso nuo tikslo ir užsidegimo. Jeigu žmogus bus tikrai geras studentas, puikiai mokysis, tai, žinoma, kad jis galės pasiekti, ko nori. Aš tiesiog manau, kad reikia ir praktinių įgūdžių. Kartais sunkiau tam geram studentui pradėti dirbti norimą darbą, jeigu jis neturi jokios patirties, tam tikrų įgūdžių. Išbandyti save galima įvairioje veikloje, kad ir savanoriaujant Lietuvoje ar užsienyje. Svarbiausia prisiliesti prie norimo darbo, kad vėliau nebūtų šoko, galvojant, kad kai studijavai atrodė vienaip, o realybėje viskas kitaip.
Sakote, kad ieškant savo kelio vertėtų pabūti turistu?
Taip, taip, reikia būtinai išbandyti. Pavyzdžiui, jeigu tobulėji kažkokioje srityje, skaitai literatūrą, tam, kad tu žinotum, kaip tai iš tiesų veikia, tu turi tai išbandyti praktiškai. Su kažkuo bendraujant, diskutuojant, savanoriaujant ar dirbant. Vien skaitymo neužtenka.
Kaip jūsų gyvenime atsirado LT Big Brother projektas?
Netikėtai. Prisijungiau, nes pažįstamas papasakojo, kad tai yra labai geras, įdomus projektas, pasiūlė sudalyvauti ir man. Sutikau, galvojau sudalyvausiu metus ir viskas, tačiau projekte esu jau trečius metus iš eilės. Ėjau be didelių lūkesčių, tačiau dalyvavimas čia pranoko visus mano lūkesčius.
Kas jums įdomiausia bendraujant su Mažosiomis Sesėmis?
Jų patirtis, ką jos veikia, kodėl atėjo į šį projektą, kokie lūkesčiai. Įdomu matyti jų besikeičiantį požiūrį. Kai susitinkame pirmą kartą, dažnai sulaukiu klausimo: „Ką man daryti?“. Bendraujant, atliekant tam tikras užduotis, tariantis, ganėtinai greitai imi matyti tam tikrą pokytį. Ryšys virsta lygiaverčiu – tiek kreipiasi, kai joms reikia patarimo, tiek aš kreipiuosi, kai jo reikia man. Mano Mažųjų Sesių kompetencija yra didžiulė ir jų matymo laukas yra labai platus, todėl kiekvienas bendravimas virsta įdomia kelione.
Ar turėjote mentorių savo studijų metais?
Tokio tiesioginio, tai, deja, ne. Dažniausiai būdavo taip, kad nueidavau ir sakydavau: „Man reikia pagalbos, patarimo“. Aš visada buvau drąsi ir eidavau prašyti pagalbos ir žmonės man padėdavo. Tuo metu jų nevadindavau mentoriais, bet tai žmonės, kurie man labai daug padėjo, iš jų daug ko išmokau. Galimas sakyti, kad jie ir buvo mano mentoriai. Aš pati mielai būčiau sudalyvavusi tokiame projekte kaip LT Big Brother, jeigu tuo metu toks būtų buvęs.
Kokių, jūsų nuomone, asmeninių savybių reikia, kad pasiektum tai, apie ką svajoji?
Visų pirma reikia noro, papildyto aistra ir kūrybiškumu bei pagardinto drąsa. Svarbus matymas plačiau, nei kiekvieno komforto zona. Taip pat manau, kad vienas svarbiausių dalykų yra ne tik siekti savo tikslo, nes tai yra procesas, bet ir sulaukti konkretaus rezultato bei, žinoma, juo pasidžiaugti. Kartais matau, kad žmonės pusiaukelėje sustoja ir nuleidžia rankas. To neturėtų būti. Aistra ir kūrybiškumas yra raktai į sėkmę.
Parengė Ieva Balsiūnaitė
